mokėtus

 Lietuvių kalba

Dalyvis

mokėtus (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. mokėtas, mot. g. mokėta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	mokėtas	mokėti	mokėta	mokėtos	mokėta	-
kilm.	mokėto	mokėtų	mokėtos	mokėtų	-	-
naud.	mokėtam	mokėtiems	mokėtai	mokėtoms	-	-
gal.	mokėtą	mokėtus	mokėtą	mokėtas	-	-
įnag.	mokėtu	mokėtais	mokėta	mokėtomis	-	-
viet.	mokėtame	mokėtuose	mokėtoje	mokėtose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	mokėtasis	mokėtieji	mokėtoji	mokėtosios	-	-
kilm.	mokėtojo	mokėtųjų	mokėtosios	mokėtųjų	-	-
naud.	mokėtajam	mokėtiesiems	mokėtajai	mokėtosioms	-	-
gal.	mokėtąjį	mokėtuosius	mokėtąją	mokėtąsias	-	-
įnag.	mokėtuoju	mokėtaisiais	mokėtąja	mokėtosiomis	-	-
viet.	mokėtajame	mokėtuosiuose	mokėtojoje	mokėtosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. mokėtas, mot. g. mokėta.
• Skiemenys: mo-kė-tus

mokėtus

1. tas, kurį mokėjo

Etimologija

<= mokėti, moka, mokėjo

---