kreiptinu

Taip pat žr.: kreiptinų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

kreiptinu (reik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. kreiptinas, mot. g. kreiptina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	kreiptinas	kreiptini	kreiptina	kreiptinos	kreiptina	-
kilm.	kreiptino	kreiptinų	kreiptinos	kreiptinų	-	-
naud.	kreiptinam	kreiptiniems	kreiptinai	kreiptinoms	-	-
gal.	kreiptiną	kreiptinus	kreiptiną	kreiptinas	-	-
įnag.	kreiptinu	kreiptinais	kreiptina	kreiptinomis	-	-
viet.	kreiptiname	kreiptinuose	kreiptinoje	kreiptinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	kreiptinasis	kreiptinieji	kreiptinoji	kreiptinosios	-	-
kilm.	kreiptinojo	kreiptinųjų	kreiptinosios	kreiptinųjų	-	-
naud.	kreiptinajam	kreiptiniesiems	kreiptinajai	kreiptinosioms	-	-
gal.	kreiptinąjį	kreiptinuosius	kreiptinąją	kreiptinąsias	-	-
įnag.	kreiptinuoju	kreiptinaisiais	kreiptinąja	kreiptinosiomis	-	-
viet.	kreiptinajame	kreiptinuosiuose	kreiptinojoje	kreiptinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. kreiptinas, mot. g. kreiptina.

kreiptinu

1. tas, dėl kurio reikia kreipti

Etimologija

<= kreipti, kreipia, kreipė

---