išsimąstytinoji

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išsimąstytinoji (reik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išsimąstytinas, mot. g. išsimąstytina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsimąstytinas	išsimąstytini	išsimąstytina	išsimąstytinos	išsimąstytina	-
kilm.	išsimąstytino	išsimąstytinų	išsimąstytinos	išsimąstytinų	-	-
naud.	išsimąstytinam	išsimąstytiniems	išsimąstytinai	išsimąstytinoms	-	-
gal.	išsimąstytiną	išsimąstytinus	išsimąstytiną	išsimąstytinas	-	-
įnag.	išsimąstytinu	išsimąstytinais	išsimąstytina	išsimąstytinomis	-	-
viet.	išsimąstytiname	išsimąstytinuose	išsimąstytinoje	išsimąstytinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsimąstytinasis	išsimąstytinieji	išsimąstytinoji	išsimąstytinosios	-	-
kilm.	išsimąstytinojo	išsimąstytinųjų	išsimąstytinosios	išsimąstytinųjų	-	-
naud.	išsimąstytinajam	išsimąstytiniesiems	išsimąstytinajai	išsimąstytinosioms	-	-
gal.	išsimąstytinąjį	išsimąstytinuosius	išsimąstytinąją	išsimąstytinąsias	-	-
įnag.	išsimąstytinuoju	išsimąstytinaisiais	išsimąstytinąja	išsimąstytinosiomis	-	-
viet.	išsimąstytinajame	išsimąstytinuosiuose	išsimąstytinojoje	išsimąstytinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išsimąstytinas, mot. g. išsimąstytina.
• Skiemenys: iš-si-mąs-ty-ti-no-ji

išsimąstytinoji

1. ta, dėl kurios reikia išsimąstyti

Etimologija

<= išsimąstyti, išsimąsto, išsimąstė <= iš- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

---