išsimąstęs

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išsimąstęs (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išsimąstęs, mot. g. išsimąsčiusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsimąstęs	išsimąstę	išsimąsčiusi, išsimąsčius	išsimąsčiusios	-	išsimąstę
kilm.	išsimąsčiusio	išsimąsčiusių	išsimąsčiusios	išsimąsčiusių	-	-
naud.	išsimąsčiusiam	išsimąsčiusiems	išsimąsčiusiai	išsimąsčiusioms	-	-
gal.	išsimąsčiusį	išsimąsčiusius	išsimąsčiusią	išsimąsčiusias	-	-
įnag.	išsimąsčiusiu	išsimąsčiusiais	išsimąsčiusia	išsimąsčiusiomis	-	-
viet.	išsimąsčiusiame	išsimąsčiusiuose	išsimąsčiusioje	išsimąsčiusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsimąsčiusysis	išsimąsčiusieji	išsimąsčiusioji	išsimąsčiusiosios	-	-
kilm.	išsimąsčiusiojo	išsimąsčiusiųjų	išsimąsčiusiosios	išsimąsčiusiųjų	-	-
naud.	išsimąsčiusiajam	išsimąsčiusiesiems	išsimąsčiusiajai	išsimąsčiusiosioms	-	-
gal.	išsimąsčiusįjį	išsimąsčiusiuosius	išsimąsčiusiąją	išsimąsčiusiąsias	-	-
įnag.	išsimąsčiusiuoju	išsimąsčiusiaisiais	išsimąsčiusiąja	išsimąsčiusiosiomis	-	-
viet.	išsimąsčiusiajame	išsimąsčiusiuosiuose	išsimąsčiusiojoje	išsimąsčiusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. išsimąsčiusi.
• Skiemenys: iš-si-mąs-tęs

išsimąstęs

1. tas, kuris išsimąstė

Etimologija

<= išsimąstyti, išsimąsto, išsimąstė <= iš- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  išsimąstęs: bendrai

---