išraginęs

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išraginęs (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išraginęs, mot. g. išraginusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išraginęs	išraginę	išraginusi, išraginus	išraginusios	-	išraginę
kilm.	išraginusio	išraginusių	išraginusios	išraginusių	-	-
naud.	išraginusiam	išraginusiems	išraginusiai	išraginusioms	-	-
gal.	išraginusį	išraginusius	išraginusią	išraginusias	-	-
įnag.	išraginusiu	išraginusiais	išraginusia	išraginusiomis	-	-
viet.	išraginusiame	išraginusiuose	išraginusioje	išraginusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išraginusysis	išraginusieji	išraginusioji	išraginusiosios	-	-
kilm.	išraginusiojo	išraginusiųjų	išraginusiosios	išraginusiųjų	-	-
naud.	išraginusiajam	išraginusiesiems	išraginusiajai	išraginusiosioms	-	-
gal.	išraginusįjį	išraginusiuosius	išraginusiąją	išraginusiąsias	-	-
įnag.	išraginusiuoju	išraginusiaisiais	išraginusiąja	išraginusiosiomis	-	-
viet.	išraginusiajame	išraginusiuosiuose	išraginusiojoje	išraginusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. išraginusi.
• Skiemenys: iš-ra-gi-nęs

išraginęs

1. tas, kuris išragino

Etimologija

<= išraginti, išragina, išragino <= iš- + raginti, ragina, ragino

Antonimai

    išraginęs: bendrai

neišraginęs (lt)

Vertimai

  išraginęs: bendrai

---