išmingą

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išmingą (es. l. veik. dlv., vyr. g. dgs. vard., bev. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išmingantis, mot. g. išminganti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmingąs, išmingantis	išmingą, išmingantys	išminganti	išmingančios	-	išmingą
kilm.	išmingančio	išmingančių	išmingančios	išmingančių	-	-
naud.	išmingančiam	išmingantiems, išmingantiem	išmingančiai	išmingančioms, išmingančiom	-	-
gal.	išmingantį	išmingančius	išmingančią	išmingančias	-	-
įnag.	išmingančiu	išmingančiais	išmingančia	išmingančiomis	-	-
viet.	išmingančiame, išmingančiam	išmingančiuose, išmingančiuos	išmingančioje, išmingančioj	išmingančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmingantysis	išmingantieji	išmingančioji	išmingančiosios	-	-
kilm.	išmingančiojo	išmingančiųjų	išmingančiosios	išmingančiųjų	-	-
naud.	išmingančiajam	išmingantiesiems	išmingančiajai	išmingančiosioms	-	-
gal.	išmingantįjį	išmingančiuosius	išmingančiąją	išmingančiąsias	-	-
įnag.	išmingančiuoju	išmingančiaisiais	išmingančiąja	išmingančiosiomis	-	-
viet.	išmingančiajame	išmingančiuosiuose	išmingančiojoje	išmingančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išmingantis, mot. g. išminganti.
• Skiemenys: iš-min-gą

išmingą

1. tas, kuris išminga

Etimologija

<= išmigti, išminga, išmigo <= iš- + migti, minga, migo

---