išjaudinsimąjį

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išjaudinsimąjį (būs. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išjaudinsimas, mot. g. išjaudinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išjaudinsimas	išjaudinsimi	išjaudinsima	išjaudinsimos	išjaudinsima	-
kilm.	išjaudinsimo	išjaudinsimų	išjaudinsimos	išjaudinsimų	-	-
naud.	išjaudinsimam	išjaudinsimiems	išjaudinsimai	išjaudinsimoms	-	-
gal.	išjaudinsimą	išjaudinsimus	išjaudinsimą	išjaudinsimas	-	-
įnag.	išjaudinsimu	išjaudinsimais	išjaudinsima	išjaudinsimomis	-	-
viet.	išjaudinsimame	išjaudinsimuose	išjaudinsimoje	išjaudinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išjaudinsimasis	išjaudinsimieji	išjaudinsimoji	išjaudinsimosios	-	-
kilm.	išjaudinsimojo	išjaudinsimųjų	išjaudinsimosios	išjaudinsimųjų	-	-
naud.	išjaudinsimajam	išjaudinsimiesiems	išjaudinsimajai	išjaudinsimosioms	-	-
gal.	išjaudinsimąjį	išjaudinsimuosius	išjaudinsimąją	išjaudinsimąsias	-	-
įnag.	išjaudinsimuoju	išjaudinsimaisiais	išjaudinsimąja	išjaudinsimosiomis	-	-
viet.	išjaudinsimajame	išjaudinsimuosiuose	išjaudinsimojoje	išjaudinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išjaudinsimas, mot. g. išjaudinsima.
• Skiemenys: iš-jau-din-si-mą-jį

išjaudinsimąjį

1. tas, kurį išjaudins

Etimologija

<= išjaudinti, išjaudina, išjaudino <= iš- + jaudinti, jaudina, jaudino

---