iššokdavusiu

Taip pat žr.: iššokdavusių

 Lietuvių kalba

Dalyvis

iššokdavusiu (būt. d. l. veik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. iššokdavęs, mot. g. iššokdavusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	iššokdavęs	iššokdavę	iššokdavusi, iššokdavus	iššokdavusios	-	iššokdavę
kilm.	iššokdavusio	iššokdavusių	iššokdavusios	iššokdavusių	-	-
naud.	iššokdavusiam	iššokdavusiems	iššokdavusiai	iššokdavusioms	-	-
gal.	iššokdavusį	iššokdavusius	iššokdavusią	iššokdavusias	-	-
įnag.	iššokdavusiu	iššokdavusiais	iššokdavusia	iššokdavusiomis	-	-
viet.	iššokdavusiame	iššokdavusiuose	iššokdavusioje	iššokdavusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	iššokdavusysis	iššokdavusieji	iššokdavusioji	iššokdavusiosios	-	-
kilm.	iššokdavusiojo	iššokdavusiųjų	iššokdavusiosios	iššokdavusiųjų	-	-
naud.	iššokdavusiajam	iššokdavusiesiems	iššokdavusiajai	iššokdavusiosioms	-	-
gal.	iššokdavusįjį	iššokdavusiuosius	iššokdavusiąją	iššokdavusiąsias	-	-
įnag.	iššokdavusiuoju	iššokdavusiaisiais	iššokdavusiąja	iššokdavusiosiomis	-	-
viet.	iššokdavusiajame	iššokdavusiuosiuose	iššokdavusiojoje	iššokdavusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. iššokdavęs, mot. g. iššokdavusi.

iššokdavusiu

1. tas, kuris iššokdavo

Etimologija

<= iššokti, iššoka, iššoko

---