iššokančiuoju

 Lietuvių kalba

Dalyvis

iššokančiuoju (es. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. iššokantis, mot. g. iššokanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	iššokąs, iššokantis	iššoką, iššokantys	iššokanti	iššokančios	-	iššoką
kilm.	iššokančio	iššokančių	iššokančios	iššokančių	-	-
naud.	iššokančiam	iššokantiems, iššokantiem	iššokančiai	iššokančioms, iššokančiom	-	-
gal.	iššokantį	iššokančius	iššokančią	iššokančias	-	-
įnag.	iššokančiu	iššokančiais	iššokančia	iššokančiomis	-	-
viet.	iššokančiame, iššokančiam	iššokančiuose, iššokančiuos	iššokančioje, iššokančioj	iššokančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	iššokantysis	iššokantieji	iššokančioji	iššokančiosios	-	-
kilm.	iššokančiojo	iššokančiųjų	iššokančiosios	iššokančiųjų	-	-
naud.	iššokančiajam	iššokantiesiems	iššokančiajai	iššokančiosioms	-	-
gal.	iššokantįjį	iššokančiuosius	iššokančiąją	iššokančiąsias	-	-
įnag.	iššokančiuoju	iššokančiaisiais	iššokančiąja	iššokančiosiomis	-	-
viet.	iššokančiajame	iššokančiuosiuose	iššokančiojoje	iššokančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. iššokantis, mot. g. iššokanti.

iššokančiuoju

1. tas, kuris iššoka

Etimologija

<= iššokti, iššoka, iššoko

---