dėtu

Taip pat žr.: dėtų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

dėtu (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. dėtas, mot. g. dėta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	dėtas	dėti	dėta	dėtos	dėta	-
kilm.	dėto	dėtų	dėtos	dėtų	-	-
naud.	dėtam	dėtiems	dėtai	dėtoms	-	-
gal.	dėtą	dėtus	dėtą	dėtas	-	-
įnag.	dėtu	dėtais	dėta	dėtomis	-	-
viet.	dėtame	dėtuose	dėtoje	dėtose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	dėtasis	dėtieji	dėtoji	dėtosios	-	-
kilm.	dėtojo	dėtųjų	dėtosios	dėtųjų	-	-
naud.	dėtajam	dėtiesiems	dėtajai	dėtosioms	-	-
gal.	dėtąjį	dėtuosius	dėtąją	dėtąsias	-	-
įnag.	dėtuoju	dėtaisiais	dėtąja	dėtosiomis	-	-
viet.	dėtajame	dėtuosiuose	dėtojoje	dėtosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. dėtas, mot. g. dėta.

Etimologija

<= dėti, deda, dėjo

---