atsivaišintinąja

Taip pat žr.: atsivaišintinąją

 Lietuvių kalba

Dalyvis

atsivaišintinąja (reik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. atsivaišintinas, mot. g. atsivaišintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišintinas	atsivaišintini	atsivaišintina	atsivaišintinos	atsivaišintina	-
kilm.	atsivaišintino	atsivaišintinų	atsivaišintinos	atsivaišintinų	-	-
naud.	atsivaišintinam	atsivaišintiniems	atsivaišintinai	atsivaišintinoms	-	-
gal.	atsivaišintiną	atsivaišintinus	atsivaišintiną	atsivaišintinas	-	-
įnag.	atsivaišintinu	atsivaišintinais	atsivaišintina	atsivaišintinomis	-	-
viet.	atsivaišintiname	atsivaišintinuose	atsivaišintinoje	atsivaišintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišintinasis	atsivaišintinieji	atsivaišintinoji	atsivaišintinosios	-	-
kilm.	atsivaišintinojo	atsivaišintinųjų	atsivaišintinosios	atsivaišintinųjų	-	-
naud.	atsivaišintinajam	atsivaišintiniesiems	atsivaišintinajai	atsivaišintinosioms	-	-
gal.	atsivaišintinąjį	atsivaišintinuosius	atsivaišintinąją	atsivaišintinąsias	-	-
įnag.	atsivaišintinuoju	atsivaišintinaisiais	atsivaišintinąja	atsivaišintinosiomis	-	-
viet.	atsivaišintinajame	atsivaišintinuosiuose	atsivaišintinojoje	atsivaišintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. atsivaišintinas, mot. g. atsivaišintina.

atsivaišintinąja

1. ta, dėl kurios reikia atsivaišinti

Etimologija

<= atsivaišinti, atsivaišina, atsivaišino <= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---