atsivaišinsimas

 Lietuvių kalba

Dalyvis

atsivaišinsimas (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard., mot. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. atsivaišinsimas, mot. g. atsivaišinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišinsimas	atsivaišinsimi	atsivaišinsima	atsivaišinsimos	atsivaišinsima	-
kilm.	atsivaišinsimo	atsivaišinsimų	atsivaišinsimos	atsivaišinsimų	-	-
naud.	atsivaišinsimam	atsivaišinsimiems	atsivaišinsimai	atsivaišinsimoms	-	-
gal.	atsivaišinsimą	atsivaišinsimus	atsivaišinsimą	atsivaišinsimas	-	-
įnag.	atsivaišinsimu	atsivaišinsimais	atsivaišinsima	atsivaišinsimomis	-	-
viet.	atsivaišinsimame	atsivaišinsimuose	atsivaišinsimoje	atsivaišinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišinsimasis	atsivaišinsimieji	atsivaišinsimoji	atsivaišinsimosios	-	-
kilm.	atsivaišinsimojo	atsivaišinsimųjų	atsivaišinsimosios	atsivaišinsimųjų	-	-
naud.	atsivaišinsimajam	atsivaišinsimiesiems	atsivaišinsimajai	atsivaišinsimosioms	-	-
gal.	atsivaišinsimąjį	atsivaišinsimuosius	atsivaišinsimąją	atsivaišinsimąsias	-	-
įnag.	atsivaišinsimuoju	atsivaišinsimaisiais	atsivaišinsimąja	atsivaišinsimosiomis	-	-
viet.	atsivaišinsimajame	atsivaišinsimuosiuose	atsivaišinsimojoje	atsivaišinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. atsivaišinsima.
• Skiemenys: at-si-vai-šin-si-mas

atsivaišinsimas

1. tas, kurį atsivaišins

Etimologija

<= atsivaišinti, atsivaišina, atsivaišino <= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---