atsivaišinančiųjų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

atsivaišinančiųjų (es. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. dgs. kilm., įvard. f. mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. atsivaišinantis, mot. g. atsivaišinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišinąs, atsivaišinantis	atsivaišiną, atsivaišinantys	atsivaišinanti	atsivaišinančios	-	atsivaišiną
kilm.	atsivaišinančio	atsivaišinančių	atsivaišinančios	atsivaišinančių	-	-
naud.	atsivaišinančiam	atsivaišinantiems, atsivaišinantiem	atsivaišinančiai	atsivaišinančioms, atsivaišinančiom	-	-
gal.	atsivaišinantį	atsivaišinančius	atsivaišinančią	atsivaišinančias	-	-
įnag.	atsivaišinančiu	atsivaišinančiais	atsivaišinančia	atsivaišinančiomis	-	-
viet.	atsivaišinančiame, atsivaišinančiam	atsivaišinančiuose, atsivaišinančiuos	atsivaišinančioje, atsivaišinančioj	atsivaišinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišinantysis	atsivaišinantieji	atsivaišinančioji	atsivaišinančiosios	-	-
kilm.	atsivaišinančiojo	atsivaišinančiųjų	atsivaišinančiosios	atsivaišinančiųjų	-	-
naud.	atsivaišinančiajam	atsivaišinantiesiems	atsivaišinančiajai	atsivaišinančiosioms	-	-
gal.	atsivaišinantįjį	atsivaišinančiuosius	atsivaišinančiąją	atsivaišinančiąsias	-	-
įnag.	atsivaišinančiuoju	atsivaišinančiaisiais	atsivaišinančiąja	atsivaišinančiosiomis	-	-
viet.	atsivaišinančiajame	atsivaišinančiuosiuose	atsivaišinančiojoje	atsivaišinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. atsivaišinantis, mot. g. atsivaišinanti.

atsivaišinančiųjų

1. tas, kuris atsivaišina

Etimologija

<= atsivaišinti, atsivaišina, atsivaišino <= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---