keltu

Taip pat žr.: keltų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

keltu (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. keltas, mot. g. kelta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	keltas	kelti	kelta	keltos	kelta	-
kilm.	kelto	keltų	keltos	keltų	-	-
naud.	keltam	keltiems	keltai	keltoms	-	-
gal.	keltą	keltus	keltą	keltas	-	-
įnag.	keltu	keltais	kelta	keltomis	-	-
viet.	keltame	keltuose	keltoje	keltose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	keltasis	keltieji	keltoji	keltosios	-	-
kilm.	keltojo	keltųjų	keltosios	keltųjų	-	-
naud.	keltajam	keltiesiems	keltajai	keltosioms	-	-
gal.	keltąjį	keltuosius	keltąją	keltąsias	-	-
įnag.	keltuoju	keltaisiais	keltąja	keltosiomis	-	-
viet.	keltajame	keltuosiuose	keltojoje	keltosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. keltas, mot. g. kelta.

keltu

1. tas, kurį kėlė

Etimologija

<= kelti, kelia, kėlė

---