weis
Jotvingių kalba[taisyti]
 |
| Vaisiai |
Tarimas[taisyti]
- TFA: ['weĩs]
Daiktavardis[taisyti]
- vaisius (lt) (nau.)
- arba kaip valgoma, saldi augalo dalis, arba kaip augalo dalis, kurioje yra sėklų
- skirtingai nuo lietuviškojo žodžio „vaisius“, jotvingių kalboje „vaisius“ nevartojamas apibūdinant rezultatus (pvz., darbo vaisius) ar su nėštumu sietinus vaisius
| Daiktavardžio „weis“ linksniavimas (3-ioji (us) linksniuotė) | |||
|---|---|---|---|
| Vienaskaita | Daugiskaita | ||
| V. | weis | weisūs | |
| K. | weisus | weisun̄ | |
| N. | weisu | weisums | |
| G. | weisun̄ | weisun̄s | |
| Įn. | weisu | weisuis | |
| Vt. | Vi. | weisui | weisusu |
| Kr. | weisun | weisusna | |
| Gr. | weisupi | weisuspi | |
| Ar. | weisup | weisump | |
| Š. | weisu! | weisūs! | |
Etimologija[taisyti]
Naujadaras. Iš baltų prokalbės *veis-, / *vis- („vesti(s), augti), iš indoeuropiečių prokalbės *u̯eis- / *u̯is-. Giminiškas prūsų k. wēisin („vaisių“), lietuvių k. vaisius, veisti, veislė, latvių k. vaisla, viest.