tau
Taip pat žr.: Tàu
Lietuvių kalba[taisyti]
Įvardis[taisyti]
- asm. įvrd. pavadinti antrajam asmeniui: Aš ir tu. Tavęs čia nėra. Ko tau reikia?! Norėčiau tave sutikti. Tavimi dėtas aš taip nedaryčiau. : Kur tau! (visiškai ne). Na tai tau! (sakoma apgailestaujant ar nepasisekus)
- žymi priklausymą antrajam asmeniui
- prie neveikiamosios rūšies dalyvių žymi antruoju asmeniu reiškiamą veikėją
Vertimai[taisyti]
tau: įvardis
|
|
Dalelytė[taisyti]
- žodžio, pasakymo reikšmei pabrėžti, sustiprinti: Kur tau jie eis!
Norvegų kalba[taisyti]
Virvės |
Tarimas[taisyti]
- TFA: [tæu]
Daiktavardis[taisyti]
Daiktavardžio „tau“ formos | ||||
---|---|---|---|---|
Vienaskaita | Daugiskaita | |||
Nežym. | Žym. | Nežym. | Žym. | |
Bev. g. | et tau | tauet | tau | taua tauene |
Etimologija[taisyti]
Iš senovės skandinavų k. tog.
Kategorijos[taisyti]
Veiksmažodžio forma[taisyti]
tau
- Veiksmažodžio taue liepiamosios nuosakos forma.