suvaišintojų

Taip pat žr.: suvaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

suvaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: suvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	suvaišintojas	suvaišintojai
kilm.	suvaišintojo	suvaišintojų
naud.	suvaišintojui	suvaišintojams
gal.	suvaišintoją	suvaišintojus
įnag.	suvaišintoju	suvaišintojais
viet.	suvaišintojuje	suvaišintojuose
šauksm.	suvaišintojau	suvaišintojai

• Skiemenys: su-vai-šin-to-jų
• žr. pagr. f. suvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. suvaišintoja.

suvaišintojų

1. tas, kuris suvaišina

Etimologija

<= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

suvaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: suvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	suvaišintoja	suvaišintojos
kilm.	suvaišintojos	suvaišintojų
naud.	suvaišintojai	suvaišintojoms
gal.	suvaišintoją	suvaišintojas
įnag.	suvaišintoja	suvaišintojomis
viet.	suvaišintojoje	suvaišintojose
šauksm.	suvaišintoja	suvaišintojos

• Skiemenys: su-vai-šin-to-jų
• žr. pagr. f. suvaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. suvaišintojas.

suvaišintojų

1. ta, kuri suvaišina

Etimologija

<= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---