pasivaišintojų

Taip pat žr.: pasivaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

pasivaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: pasivaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pasivaišintojas	pasivaišintojai
kilm.	pasivaišintojo	pasivaišintojų
naud.	pasivaišintojui	pasivaišintojams
gal.	pasivaišintoją	pasivaišintojus
įnag.	pasivaišintoju	pasivaišintojais
viet.	pasivaišintojuje	pasivaišintojuose
šauksm.	pasivaišintojau	pasivaišintojai

• žr. pagr. f. pasivaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. pasivaišintoja.

pasivaišintojų

1. tas, kuris pasivaišina

Etimologija

<= pasivaišinti, pasivaišina, pasivaišino <= pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

pasivaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: pasivaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pasivaišintoja	pasivaišintojos
kilm.	pasivaišintojos	pasivaišintojų
naud.	pasivaišintojai	pasivaišintojoms
gal.	pasivaišintoją	pasivaišintojas
įnag.	pasivaišintoja	pasivaišintojomis
viet.	pasivaišintojoje	pasivaišintojose
šauksm.	pasivaišintoja	pasivaišintojos

• žr. pagr. f. pasivaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. pasivaišintojas.

pasivaišintojų

1. ta, kuri pasivaišina

Etimologija

<= pasivaišinti, pasivaišina, pasivaišino <= pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---