nevaišintu

Taip pat žr.: nevaišintų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

nevaišintu (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. nevaišintas, mot. g. nevaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nevaišintas	nevaišinti	nevaišinta	nevaišintos	nevaišinta	-
kilm.	nevaišinto	nevaišintų	nevaišintos	nevaišintų	-	-
naud.	nevaišintam	nevaišintiems	nevaišintai	nevaišintoms	-	-
gal.	nevaišintą	nevaišintus	nevaišintą	nevaišintas	-	-
įnag.	nevaišintu	nevaišintais	nevaišinta	nevaišintomis	-	-
viet.	nevaišintame	nevaišintuose	nevaišintoje	nevaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nevaišintasis	nevaišintieji	nevaišintoji	nevaišintosios	-	-
kilm.	nevaišintojo	nevaišintųjų	nevaišintosios	nevaišintųjų	-	-
naud.	nevaišintajam	nevaišintiesiems	nevaišintajai	nevaišintosioms	-	-
gal.	nevaišintąjį	nevaišintuosius	nevaišintąją	nevaišintąsias	-	-
įnag.	nevaišintuoju	nevaišintaisiais	nevaišintąja	nevaišintosiomis	-	-
viet.	nevaišintajame	nevaišintuosiuose	nevaišintojoje	nevaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. nevaišintas, mot. g. nevaišinta.

nevaišintu

1. tas, kurį nevaišino

Etimologija

<= nevaišinti, nevaišina, nevaišino <= ne- + vaišinti, vaišina, vaišino

---