nepasivaišintojų

Taip pat žr.: nepasivaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

nepasivaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: nepasivaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nepasivaišintojas	nepasivaišintojai
kilm.	nepasivaišintojo	nepasivaišintojų
naud.	nepasivaišintojui	nepasivaišintojams
gal.	nepasivaišintoją	nepasivaišintojus
įnag.	nepasivaišintoju	nepasivaišintojais
viet.	nepasivaišintojuje	nepasivaišintojuose
šauksm.	nepasivaišintojau	nepasivaišintojai

• žr. pagr. f. nepasivaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. nepasivaišintoja.

nepasivaišintojų

1. tas, kuris nepasivaišina

Etimologija

<= nepasivaišinti, nepasivaišina, nepasivaišino <= ne- + pasivaišinti, pasivaišina, pasivaišino <= pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

nepasivaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: nepasivaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nepasivaišintoja	nepasivaišintojos
kilm.	nepasivaišintojos	nepasivaišintojų
naud.	nepasivaišintojai	nepasivaišintojoms
gal.	nepasivaišintoją	nepasivaišintojas
įnag.	nepasivaišintoja	nepasivaišintojomis
viet.	nepasivaišintojoje	nepasivaišintojose
šauksm.	nepasivaišintoja	nepasivaišintojos

• žr. pagr. f. nepasivaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. nepasivaišintojas.

nepasivaišintojų

1. ta, kuri nepasivaišina

Etimologija

<= nepasivaišinti, nepasivaišina, nepasivaišino <= ne- + pasivaišinti, pasivaišina, pasivaišino <= pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---