menens

Jotvingių kalba


Mėnulis

Tarimas

TFA: ['mè.nens]

Daiktavardis

menens (vyr. g.)

- mėnulis ^(lt) (nau.)
- mėnesis ^(lt) (nau.)
  - kaip dangaus skliauto kūnas (pvz., danguje šviečia mėnulis)
  - kai siekiama apibūdinti mėnulį kaip palydovą ar baltų dievą bei su tuo susijusius reiškinius, šis žodis rašomas iš didžiosios raidės (žr. Menens)
- mėnesis ^(lt) (nau.)
- mėnuo ^(lt) (nau.)
  - kaip laiko matas

Daiktavardžio „menens“ linksniavimas (2-oji (is) linksniuotė)
		Vienaskaita	Daugiskaita
V.		menens	menenys
K.		menenis	meneniun̄
N.		meneniu	menenems
G.		menenin̄	menenin̄s
Įn.		meneniu	meneneis
Vt.	Vi.	meneny	menenysu
	Kr.	menenyn	menenysna
	Gr.	menenypi	menenyspi
	Ar.	menenyp	meneniump
Š.		meneni!	menenys!

Kitos formos, sinonimai ir susiję žodžiai

(Susiję žodžiai)

?• p• a• r

menens ^(xsv) – daiktavardžiai ^(lt)

Menens ^(xsv) (vyr. g.)

(Sinonimai)

?• p• a• r

menens ^(xsv) – mėnulis ^(lt)

Menens ^(xsv) (vyr. g.)

Etimologija

Naujadaras. Vietoj skolinio iš vidurinės vokiečių aukštaičių k. monda. Galimai iš baltų prokalbės *meʔn-(e)s-, iš indoeuropiečių prokalbės *mḗh₁n̥s. Indoeuropiečių prokalbėje žodžiai „mėnulis“ ir „mėnesis“ atitiko tą patį žodį *mḗh₁n̥s; tai atsispindi ir lietuvių kalboje su žodžiais lietuvių k. mėnesis, mėnuo. Remiantis šia logika ir jotvingių kalboje tas pats žodis apibūdina ir mėnulį, ir mėnesį. Giminiškas prūsų k. menig, lietuvių k. mėnuo, mėnesis, mėnulis, latvių k. mēnesis, mēness, slavų prokalbės *měsęcь.

Kategorijos