įmoku

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

įmoku (vks., ties. nuos., es. l., vns., 1 asm.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: įmokėti, įmoka, įmokėjo
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	įmoku	įmokėjau	įmokėdavau	įmokėsiu
tu	įmoki	įmokėjai	įmokėdavai	įmokėsi
jis, ji	įmoka	įmokėjo	įmokėdavo	įmokės
mes	įmokame, įmokam	įmokėjome, įmokėjom	įmokėdavome, įmokėdavom	įmokėsime, įmokėsim
jūs	įmokate, įmokat	įmokėjote, įmokėjot	įmokėdavote, įmokėdavot	įmokėsite, įmokėsit
jie, jos	įmoka	įmokėjo	įmokėdavo	įmokės
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	įmokėčiau		įmokėtumėme, įmokėtumėm, įmokėtume
2 asm.	įmokėtumei, įmokėtum		įmokėtumėte, įmokėtumėt
3 asm.	įmokėtų		įmokėtų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		įmokėkime, įmokėkim
2 asm.	įmokėki, įmokėk		įmokėkite, įmokėkit
3 asm.	teįmoka, teįmokie		teįmoka, teįmokie

• žr. pagr. f. įmokėti, įmoka, įmokėjo
• Skiemenys: į-mo-ku

įmoku

Etimologija

<= į- + mokėti, moka, mokėjo

---